„Miškan, būdavo eini – tai net akį veria;
Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria …“
A.Baranauskas

Lietuva nuo seno žinoma kaip miškų, šventų giraičių, ąžuolynų, beržynų, liepaičių gojų kraštas, kur anot padavimų ir legendų, rinkdavusios klajūnės vėlės, šilinės, miškinės, upinės dvasios, laumės, raganos, dievo dukrelės ir dievo sūneliai. Lietuvių tautosakoje minimi Miškinis, Samanėlis, Kerpinčius ir kiti miško globėjai, kuriems žmonės aukodavę pirmą nuskintą uogą ar išrautą grybą. Papročiai, pagrįsti archajiška rankiojimo gyvensena, rodo senovės žmonių pagarbą gamtai, darną su juos supančiu pasauliu.

Miškas daugelio tautų mitologiniuose vaizdiniuose užima reikšmingą vietą, kaip šventa ir paslaptinga sritis, galinti suteikti prieglobstį bei apsaugą. Tai vieta, kurios nepasiekia pasaulio aistros, dvasios susitelkimo bei vidinio gyvenimo simbolis.

Veltų samanų, uogienuojų, lapų ir spyglių paklotas iš vilnos, atkartojantis gausią miško augaliją, slėpiningais raštais išsirangę miško takeliai kuriami kaip erdvė, neišsemiamas semantinės galios centras, kur susilieja skirtingų laikmečių, civilizacijų simboliai ir ženklai. Galimybė kiekvienam žiūrovui judėti skirtingomis kryptimis, individualiai keliauti simboliniu miško keliu, kviečia asmeniškai patirt ir apmąstyti projekcijose rodomą vaizdinę medžiagą, primenančią per amžius išsaugotas, protėvių perduotas bendravimo, buvimo darnoje su gamta tradicijas. Meninė instaliacija, kaip priešprieša destruktyviai šiandienos gamybinei veiklai, siekia harmonizuoti šiuolaikinio žmogaus santykį su jį supančiu gamtos pasauliu.

Meno kūrinys „Miškan..“ kaskart spontaniškai pritaikomas prie ekspozicinių erdvių – iš gausybės veltinio elementų vis skirtingai sudėliojamas miško paklotas, naujai organizuojama kūrinio visuma.

Naujausias projektas „Miškan..“ yra sukurtas kartu su Latvijos menininku Kaspars Lielgalvis.